Sur www.lrytas.lt ; site internet d’information lituanien

Daugiau nei keturiasdešimt metų Lenkijoje gyvenantis, save „Travel art“ kategorijai priskiriantis lietuvių menininkas Stasys Eidrigevičius neseniai savo kūrybos parodą greta dar devynių lietuvių iliustruotojų darbų atidarė Prancūzijos mieste Kompjene. Lietuvoje gimusiam žydų kilmės menininkui Benui Shahnui skirta paroda „Lietuva ir Stasys L’Homme Cent têtes“ buvo atidaryta André François vaikų literatūros ir iliustracijos centre.

– Esate sakęs, kad jūsų kūryba neturi aštrių ribų tarp to, kas skirta vaikams, o kas suaugusiesiems: į paveiksliukus vaikiškose knygose žiūri ir mama, ir tėtis, ir seneliai, ir kritikai, istorikai, studentai. Jūsų tikslas visus juos sudominti, nepalikti abejingų. Ar matyti jūsų piešinius reikia išskirtinių gebėjimų? Ar tai – kiekvienam, ar tam tikrą suvokimą turintiems skirtas kūrinys? – pasiteiravau geografines, žanrines ir apskritai meno teritorijos ribas peržengiančio dailininko S.Eidrigevičiaus.

  – Manau, kad kūriniai skirti visiems. Tačiau toje visumoje tik kai kurie geba matyti, jausti ir gėrėtis menu. Ši problema tarptautinė. Meno suvokimas lavinamas, tačiau ne kiekvienam to meno reikia. Sotus žmogus nori malonumo be pastangų. O meną suvokti reikia ir pastangų, ir noro, troškimo. Dalis publikos vaidina, kad supranta, o iš tiesų nesuvokia nieko.

– Nuo kada nepaliaujamai nešiojatės pieštukus?

– Nuo tada, kai pradėjau dėvėti švarką su kišenėmis.

– Sakėte, kad jūsų dirbtuve gali būti ir lagaminas. Sukonkretinkite: kokios sąlygos jums būtinos kurti, tarkime, iliustracijas?

– Turėti stalą, langą, popieriaus ir spalvų. Jei viešbutyje stalas mažas ar siauras, tada ne kas… Bet pastaruoju metu turiu planšetinį kompiuterį ir jaučiuosi dieviškai. Kitoje mano parodoje bus eksponuojami piešiniai iš planšetinio kompiuterio. Matote, laikas atneša naujų priemonių.

– Papasakokite apie bendravimą su Janine Kotwica – A.François vaikų literatūros ir iliustracijos centro Kompjene meno vadove, susižavėjusia jūsų darbais, kuriuos greta dar devynių Lietuvos iliustruotojų darbų gegužės viduryje pristatė Prancūzijoje.

– Ponia Janine yra vaikiškų knygų entuziastė, namuose turinti tūkstančius knygų vaikams iš viso pasaulio. Ji lankėsi gausybėje mano renginių, kažkada vykusių Prancūzijoje, ir ne tik ten. Ji visuomet šypsosi. Kai pasakiau, kad ji panaši į boružėlę, ponia Janine mielai sutiko.

Mano parodos dalyje buvo tik originalai, turintys savo laiko žymes. Dalis darbų sukurta prieš 35 metus. Pavyzdžiui, „Vagos“ leidykloje spausdinant Eduardo Mieželaičio knygos „Čyru vyru“ iliustracijas ant mano piešinių buvo pridėta visokių ženklų, kryželių – tai buvo daroma tam, kad sutaptų spalvos.

– Ar taip kūrinys sugadinamas?

– Ir taip, ir ne. Kas nors  tai suvoks, o kas nors ne, tačiau spausdinant knygas būna visokių istorijų: iliustracijos iš spaustuvių negrįžta arba leidėjas nukniaukia… Visko būna.

Tačiau man ši paroda – šventė, nes tai – tik iliustracijų paroda. Prancūzijoje – pirmą kartą. O mano iliustracijos yra savotiški paveikslai, kurie gali gyventi parodoje be teksto, be paaiškinimo kaip savarankiški darbai.

– J.Kotwica, kalbėdama apie jūsų iliustracijas, išskiria tokius raktinius žodžius kaip emocija, vienatvė, neviltis,sykiu – humoro distancija ir rituališkumas. Kokius raktinius žodžius, kalbėdamas apie savo kūrybą, paminėtumėte pats?

– Manau, tarp ponios Janine išvardytų žodžių trūksta vieno – sugestyvumas. Be šio žodžio negalima kalbėti apie mano darbus. Sugestyvumo neišmoksi jokioje meno akademijoje, nenusipirksi – jo pajauta yra prigimtinė.

– Kokius menininkus ar jų darbus galėtumėte išskirti kaip keliančius jums susižavėjimą?

– Man susižavėjimą kelia geras menas – nesvarbu, ar jis būtų sukurtas iliustruotojo, ar skulptoriaus. Išskirti galėčiau Davidą Hockney, Lucjaną Freudą, Francis’ą Baconą – nors ir keista, tris anglus. Žinoma, tai tik pirmieji tų, kuriuos galėčiau išvardyti. Kartais matau genialų kūrinį, o jį sukūrusio menininko pavardė tarsi lieka antroje vietoje. Mane žavi ne menininkai, o geri kūriniai.

Ką tik Paryžiuje veikė Gustave‘o Doré paroda. Kai nuėjau į Orsė muziejų, ji jau buvo uždaryta. Stovėjau prie plakato su užrašu „Uždaryta“ ir negalėjau tuo patikėti. Stovėjau kelias minutes ir nors verk. Bet, ačiū Dievui, šalia spaudos kioske buvo pardavinėjami dideli  – sveriantys po kelis kilogramus – katalogai su tos parodos eksponatais. Pavarčiau, pažiūrėjau… ir nuėjau į greta veikiančią Vincento van Gogho parodą.

– Jums, kaip turbūt ir kiekvienam menininkui,  be galo svarbi kūrybos laisvė. Kaip manote, ar menas, kūryba turi tam tikras neperžengtinas ribas?

– Šiais laikais kūrybos laisvė berods yra. Kadaise buvo cenzūra, tačiau dabar tam tikri gyvenimo dėsniai diktuoja kitas ribas. Užsakovas nepriims kūrinio, jei įžiūrės tai, kas jam netinka. Kartais jis pareiškia savų pageidavimų – tai riboja fantaziją. Tie darbai, kurie kuriami be užsakovo, tikriausi. Tačiau kūrėjas pats nustato laisvės ribas. Šiaip ar taip, ribos yra – kartais matomos, kartais tik jaučiamos.

– „Pasivaikščiojimų“ laidoje jos vedėjui Ryčiui Zemkauskui sakėte norėjęs padėkoti tėvams už tai, kad jaunystėje galėjote studijuoti, pasakojote apie paties susitikimą su šiandieniniais studentais. Kuo skiriasi jų ir jūsų kartos dailininkų galimybės, perspektyvos ir kontekstas?

– Kai kalbu su jaunimu ir pasakoju, kaip buvo mano laikais, jiems sunkoka įsivaizduoti studijavimą prieš 40 metų. Tačiau meno dėsniai nepriklauso nuo istorinių, socialinių sąlygų: jei reikia nupiešti ąsotį ir išgauti jo formą, reikia sugebėjimo tai padaryti. Dėstytojo pareiga – studentui tai vaizdingai išaiškinti.

Mano nuomone, Vilniaus dailės akademijoje yra mokymo spragų, kurias jaučia studentai. Aš atvykstu kaip svečias, tad galiu  tik spėlioti. Bet štai  faktai: dailės akademijoje, rodos, mokoma plakato meno, o tarptautinėje panoramoje lietuviško plakato beveik nematyti. Vadinasi, reikia tobulinti mokymo būdą, galbūt pasikviesti specialistų, pelniusių tarptautinį pripažinimą.

– Toje pačioje laidoje minėjote galįs save pavadinti „Travel art“ atstovu, pabrėžėte mėgstąs keliones ir negalįs jų atsisakyti. Kas yra „Travel art“?

– Kai sukuriu naują darbą, kurio mintis, idėja kilo lėktuve ar oro uoste, tai reiškia, kad šio kūrinio nebūtų, jei nebūčiau išsiruošęs į kelionę.  „Travel art“ menas randasi lekiant iš vieno krašto į kitą. Ta tarsi erdvės menas, tartum be adreso.

Kai manęs klausia, kur gyvenu, net nežinau, ką atsakyti. Mano vaizduotė ypač susijusi su Mediniškių, Lepšių, Dubų kaimais prie Panevėžio. Bet tų sodybų jau beveik nebėra, jos tik įamžintos nuotraukose. Atrodo, kad ir kur būčiau, visur jaučiuosi kaip svečias. Neatsitiktinai ir dokumentinis filmas apie mane pavadintas „Svečiuose pas save“ – „Gosciem u siebie“.

– Turbūt tokio pobūdžio klausimai jau įgrisę, tačiau surizikuosiu: Lenkijoje gyvenate jau ilgiau nei Lietuvoje, internete prie jūsų pavardės net atsiranda prierašas „Lenkijos menininkas“. Užsiminėte, kad tarnaudamas armijoje supratote, jog tarnauti turite ir sau. Kodėl pasirinkote sau tarnauti Lenkijoje – kuo terpė ten jums artimesnė? Ir kokius jausmus jaučiate Lietuvai?

– Mano jausmai visų pirma skirti Lietuvai. Nesvarbu, kur esu, rašau „Kultūros barams“, kuriu ir poeziją – lietuviškai. Manau, kad aš geresnis kaip keliaujantis lietuvis, o ne kaip lietuvis Vilniuje. Gyvendamas Lietuvoje viską kritikuočiau, „baliavočiau“ su draugais, būčiau priekabus, o žiūrėdamas per atstumą – garbinu Lietuvą, kur tik būnu, dainuoju lietuviškai… Klausiu žmonių: „Ar žinote tokį žodį Čiurlionis?“ Ir ką? Beveik niekas nežino. Iškart puola prie interneto ir mato, kas jis per vienas, o aš dar priduriu, kad jo paroda buvo eksponuojama Orsė muziejuje. Aš ir Europos žiūrovą mokau lietuviškai ištarti „Laba diena“. Kalbu apie Lietuvą ir jos meną.

– Kokioje teritorijoje kurdamas (kalbu ne geografine prasme) jaustumėtės svetimas?

 – Kuriu tik tokiose teritorijose, kuriose jaučiuosi gerai ir esu savimi. Žinoma, niekada nešokau balete, net tokia mintis nebuvo kilusi. Baletą labai gerbiu ir vertinu, tai įkvepia naujus kūrinius. Meno teritorijose yra gerai tada, kai jose tie pašauktieji, kurie tam ir gimę.